Meta Pixel

Gintaro istorija

Numatomas skaitymo laikas 4-5 minutės

Mama, kuriai buvo pasakyta, kad jos sūnus neišgyvens, kalbėjo apie savo pasididžiavimą, džiaugsmą ir palengvėjimą artėjant jo devintajam gimtadieniui.

Gintaras Trečiokas gimė turėdamas įgimtą hidrocefaliją – skystį smegenyse – ir pradėjo gauti Rytų Anglijos vaikų hospisų (East Anglia’s Children’s Hospices, EACH) priežiūrą gyvenimo pabaigoje.

Tėvai Gintautas ir Aušra 2015 m. nusprendė perkelti jį į Kvidenhamą – buvusią labdaros organizacijos bazę Norfolke.

Tačiau liepą gimtadienį švęsiantis Gintaras visus apstulbino, nes jam pavyko įveikti šias prognozes.

Po kelių savaičių tėvai paprašė, kad jis būtų nukreiptas pas neurochirurgus, nes namuose jis puikiai jautėsi.

Neįtikėtina, bet jam buvo atlikta operacija, kurios metu į smegenis buvo įvestas šuntavimo vamzdelis skysčiui nutekėti, ir jis išgyveno.

„Netikėjau, kad tai įmanoma“ – sakė iš Lietuvos kilusi Aušra.

„Kai gimė Gintaras, buvo labai baisu ir sudėtinga. Su tuo buvo sunku susitaikyti.

Viskas buvo nežinoma, todėl pasitikėjome EACH medicinos specialistais ir žmonėmis.

Stengėmės kaip įmanydami susitvarkyti, bet buvo sunku viską priimti.

Mums pasisekė, kad EACH mums suteikė tokią fantastišką paramą.

Jie padėjo mums susitaikyti su padėtimi ir nežinau, ką būtume darę kitaip.

Neįsivaizduoju, kur būtume šiandien, nes mums buvo suteikta daugybė pagalbos, įskaitant pagalbą tvarkant būsto reikalus (ieškant Gintaro poreikius atitinkančio būsto).

Reikėjo užpildyti daugybę formų, todėl mums padėjo tvarkyti dokumentus.

Visos mūsų kelionės metu visi mus be galo palaikė ir nemanėme, kad kada nors atsidursime tokioje padėtyje.

To nesitikėjo niekas, įskaitant gydytojus ir medicinos specialistus.“

Gintaras turi specialiųjų poreikių, įskaitant tai, kad jis nekalba.

Jis gali stovėti naudodamasis rėmu ir turi kitų komplikacijų, įskaitant epilepsiją, klubų ir sąnarių bei širdies problemas.

Vis dėlto jis neabejotinai yra sėkmingas pavyzdys ir dabar jau mokosi dieninėje Chapel Green mokykloje Old Bukenhame.

„Kai Gintarui viskas gerai, jis yra laimingas, linksmas berniukas“, – sakė Aušra, kuri kartu su 46 metų partneris 2005 m. persikėlė į Angliją.

Jis mėgsta užsiimti žaidimais ir žaislais bei klausytis visko, kas vyksta aplinkui.

Jam patinka eiti pasivaikščioti ir stovėti vertikaliai savo rėmuose.

Jam taip pat patinka automobiliai, o išgirdęs juos skleidžia garsą „mmm“.

Jis taip pat labai pozityvus ir džiaugiasi, kai tėtis grįžta iš darbo. Jie sudeda rankas ir gestu „duok penkis“ pasisveikina.

Gintaras taip pat labai džiaugiasi, kai girdi savo močiutes per vaizdo skambučius.

Jis atpažįsta jų balsus, o kai pradedu kalbėti su mama, jam patinka įsitraukti ir pasisakyti!

Jis labai geras berniukas ir niekada nekelia man jokių problemų.

Mums patinka būti kartu ir aš visada laukiu, kada jis grįš iš mokyklos. Pradedu jo ieškoti maždaug nuo 15 val., o jis grįžta namo 16 val.“

Nors Gintaro pažanga buvo išskirtinė, jis vis dar turi sveikatos komplikacijų, todėl tenka susidurti su pakilimais ir nuosmukiais.

Kitas vizitas pas širdies specialistą vyks liepos 1 d.

„Tai šiek tiek neramina, bet tikiuosi, kad viskas bus gerai“, – sakė Aušra.

Laimei, dabar reikalai labiau nusistovėjo ir man patinka, kad jis laimingas mokykloje.

Nuotraukos skelbiamos kiekvieną dieną, ir tai mane džiugina, nes matau, kad jis džiaugiasi ir jaučiasi patogiai.

Pasitikiu mokykla ir žinau, kad jie nori geriausio Gintarui.

Jam patinka mokykloje ir patinka bendrauti su kitais vaikais.

Jie kartu linksminasi ir bendrauja, dalijasi daiktais. Jie duoda jam daiktų, su kuriais jis gali žaisti, o jis juos grąžina, todėl tarp jų tvyro gera atmosfera. Už tai esu labai dėkinga.

Aušra prisipažįsta, kad jos supratimas apie vaikų hospisą pasikeitė po to, kai ji praleido laiką EACH.

Neseniai šeima apsilankė „The Nook“ kalėdiniame renginyje „Winter Wonderland“.

„Kai pirmą kartą sužinojau, kad mums reikia vykti į hospisą, pasijutau liūdna ir niūri“, – sakė Aušra.

Nežinojau, ko tikėtis, todėl buvau labai susirūpinusi ir panikoje.

Tačiau kuo daugiau laiko ten praleidau, tuo labiau tas jausmas keitėsi.

Mačiau, kaip jie rūpinasi, ir tai, žinoma, padėjo man pasijusti geriau, o kitiems tėvams, atsidūrusiems panašioje situacijoje, norėčiau pasakyti, kad reikia pasitikėti EACH.

Galiu kalbėti tik apie savo patirtį, bet galiu nuoširdžiai pasakyti, kad jie yra patys geriausi, maloniausi, mylimiausi ir rūpestingiausi žmonės.

Jie rūpinasi vaikais kaip savais ir nori padėti kuo tik gali.

Neišsigąskite ir pasitikėkite jais, kaip tai padarėme mes. Be šios paramos nežinau, kur šiandien būtume.

Paskelbta 2024 m. birželio mėn.

Families’ stories and experiences are unique to them and we have been kindly granted permission to share this family’s story. If you have been affected by what you’ve read or have a question and would like to talk to someone, please contact your local children’s hospice service or Together for Short Lives, the UK charity that supports families caring for seriously ill children (tel: 0808 8088 100).

Would you like us to write and share your own family story?

We give all those receiving support from EACH the opportunity to share their family story. All family members are welcome to get involved if they’d like to and we will never share your story until you are completely happy with it. If you have any questions or are interested in finding out more, please contact Matt Plummer, EACH Media and PR Manager at matt.plummer@each.org.uk.

Mums patinka būti kartu ir aš visada laukiu, kada jis grįš iš mokyklos.

Related stories

Austin’s story

Est. read time – 2-3 minutes. A mum whose 11-year-old son has the genetic condition Duchenne muscular dystrophy says her family have…

Oliver’s story

Est. read time – 2-3 minutes. A proud mum has spoken of the resilience her teenage son has shown to surpass all…

Bethany’s story

Est. read time – 3-4 minutes. Parents of an inspirational teenager living with a condition that causes her muscles to weaken have…

Shopping Cart
Scroll to Top